Hirošima
John Hersey
1945 m. rugpjūčio 6-oji giliai įsirėžė ne tik į karybos, bet ir į visos žmonijos istoriją. Tądien JAV karinių pajėgų lėktuvas B-29 „Enola Gay” ant Japonijos miesto Hirošimos numetė atominę bombą, pramintą „Mažyliu” („Little Boy”).
Vienu akimirksniu Hirošima, kurioje branduolinės atakos dieną galėjo būti apie pustrečio šimto tūkstančių gyventojų, virto miestu vaiduokliu. Apie šešiasdešimt tūkstančių vyrų, moterų ir vaikų žuvo, šimtas tūkstančių buvo sužeisti. Žmonės degė gaisruose, mirė užversti pastatų griuvėsių, patyrė siaubingą radiacijos poveikį.
Šioje knygoje surinkti sprogimą mačiusių ir pragaištingus jo padarinius patyrusių žmonių prisiminimai. Ne tik japonų, bet ir vokiečio katalikų misionieriaus. Čia pirmą sykį aprašytas ne mokslo triumfas, nauji elementai ir matematinės formulės, bet tai, ką padarė bomba išgyvenusiųjų akimis.
Lietuvio kodas
Gediminas Kulikauskas
Gediminas Kulikauskas – gerai žinomas istorikas, trijų knygų („Apelsinų kontrabanda“, „Elektros boikotas“ ir „Respublika prieš Maskvą“) autorius, dirbantis Lietuvos muitinėje. Domisi Lietuvos kasdienybės, karo ir kontrabandos istorija, nuolat publikuoja straipsnius žurnaluose „Verslo klasė“, „Iliustruotoji istorija“.
Naujausias jo darbas – „Lietuvio kodas“, knyga apie carinės ir smetoninės Lietuvos visuomenės bruožus ir netikėtą jų raišką šių dienų Lietuvos gyvenime. Čia, naudojantis gausia istorine medžiaga, atskleidžiama, ką amžių sandūroje (t. y. XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje) gyvenusiam lietuviui reiškė žemė, miškas ir… degtinė ar emigracija. Kas labiausiai rūpėjo anų laikų lietuviui, kuo jis džiaugėsi, ko gėdijosi, kaip to meto Lietuvoje žiūrėta į verslą ar amatus, kas (ir kada) valgyta, o kada (ir kiek) praustasi. Kaip Lietuvoje atsirado lauko tualetai, kiek kontrabandos buvo knygnešystėje, kaip „lietuvinta“ kalba ir kokios aistros virė dėl būtinybės (ne)griauti carinius paminklus. Knygoje – daugybė faktų ir fotografijų, istorinių akimirkų ir asmeninių istorijų, panardinančių skaitytoją į šimto metų senumo gelmę, kurioje jis tikrai ras ir tai, ko visai nesitikėjo.
Autorius tarsi atsuka veidrodį į mus pačius: viena vertus, senųjų lietuvių tikrovė prieš 100 metų atrodė visiškai kitaip; kita – daugelį mūsų protėvių pažiūrų, bruožų nesunkiai atpažintume ir šių dienų tautiečių gyvenime.
Veidrodis negailestingas, bet tikras.
Putino žmonės. Kaip KGB susigrąžino Rusiją, o tada susirėmė su Vakarais
Catherine Belton
Buvusi „Financial Times“ korespondentė Maskvoje ir tiriamosios žurnalistikos atstovė Catherine Belton atskleidžia tai, kas iki šiol buvo nepasakyta apie Vladimiro Putino iškilimą ir jį supančius rinktinius asmenis iš KGB. Itin gerai į Kremliaus funkcionavimą įsigilinusi autorė aprašo svarbiausius slaptus žaidėjus ir parodo, kaip nerūpestingus Jelcino epochos magnatus Putinas pakeitė sau lojalių oligarchų karta ir kaip šie pasisavino šalies ekonomiką bei teisinę sistemą, o tada jų akiratyje atsidūrė Vakarai.
Knyga „Putino žmonės“ yra šiurpą keliantis KGB atgimimo demaskavimas. Tai istorija, prasidėjusi Sovietų Sąjungos žlugimo prieblandoje, kai slaptųjų agentų tinklai turėjo galimybę iš Sovietų Sąjungos į Vakarus perpumpuoti milijardus dolerių. Remdamasi ne vienus metus trukusiais tyrimais, C. Belton pasakoja apie negailestingą privačių kompanijų užgrobimą, taip pat apie pelningiausių, aukščiausių postų dalijimą artimiausiems Putino žmonėms. Šių žmonių metodai siekiant valdžios buvo tokie nuožmūs, kad Kremliui iškilo naujų problemų. Galiausiai Putinas nusprendė imtis konstitucinių pataisų, kurios leistų jam valdyti Rusiją iki gyvos galvos.
Šiame knygos leidime atliktos korekcijos pagal 2021 m. lapkritį priimtą Londono karališkojo teismo nutartį. Aukštasis teisingumo teismas pripažino, kad dalis Romano Abramovičiaus pretenzijų knygos autorei ir leidyklai „HarperCollins“ yra pagrįstos, todėl visi leidėjai įpareigoti ištaisyti konkrečius teiginius apie šį Rusijos verslininką.
Iš anglų kalbos vertė Edmundas Juškevičius
Galutinė stotis – Aušvicas
Eddy de Windas
„Mes žinome, kad tai turi tik vieną pabaigą, tik vieną galimybę išsilaisvinti iš spygliuotos vielos pragaro – mirtį“, rašo Eddy de Windas savo knygoje „Galutinė stotis – Aušvicas“.
1943-iais metais, vokiečių okupacijos pradžioje, Eddy de Windas buvo Westerborko tranzitinės stovyklos Olandijoje gydytoju. Kiek anksčiau jo motina buvo patalpinta šioje stovykloje, ir Žydų taryba Eddžiui garantavo, kad ji bus paleista mainais už jo darbą. Jau vėliau Eddis sužinojo, kad tuo metu jo mama jau buvo perkelta į Aušvicą.
Dirbdamas Westerborko stovykloje jis sutiko moterį vardu Friedelė, jaunuoliai įsimylėjo ir pora susituokė. Po vienerių metu abu buvo išvežti į Aušvicą. Atvykus į koncentracijos stovyklą, šeima buvo išskirta. Eddy de Windas pradėjo dirbti barako mediko aistentu, o Friedelė pateko į kitą baraką. Jaunavedžiai tik kartais galėdavo pasimatyti ir pasvajoti apie laikus, kai vėl bus laisvi.
1944 metų pabaigoje, rusams artėjant prie stovyklos, naciai ėmė trauktis drauge išsivarydami dar galinčius paeiti kalinius. 1945 metų sausio mėnesį į žygį buvo išvaryta ir Friedelė. Pasislėpęs barake, de Windas liko stovykloje. Radęs sąsiuvinį, jis pradėjo rašyti prisiminimus „Galutinė stotis – Aušvicas”. Vėliau jis tapo Raudonosios armijos gydytoju
1945 m. grįžęs į Olandiją, de Windas specializavosi psichiatrijos ir psichoanalizės srityje. 1949 m. paskelbė garsų straipsnį „Akistata su mirtimi”, kuriame pirmą sykį aprašė koncentracijos lagerio (KZ) sindromą. „Galutinė stotis – Aušvicas” išspausdinta 1946 m. olandiškai. Turimais duomenimis, tai vienintelė knyga, nuo pradžios iki galo parašyta Aušvice.
Melcheris de Windas, Eddy de Windo sūnus, sako, kad „Aušvicas visada gyveno su mumis. Dažniausiai jis buvo matomas, vis išnyrantis tėvo pasakojimuose ir sugrįžtantis jo, kaip psichiatro, profesinėje veikloje. Arba jis būdavo plika akimi nematomas, bet lyg vaiduoklis blaškydavosi po mūsų namus, keldamas baimę“.
Komentuodamas naujus knygos „Galutinė stotis – Aušvicas“ leidimus ir vertimus, Melcheris de Windas liūdnai džiaugiasi ir perspėja: „Tai, kad, minint 75 metų Aušvico išlaisvinimo sukaktį ir praėjus daugiau nei 30 metų po tėvo mirties, ši knyga įgauna tą pripažinimą, kokio verta, ir tai, kad mano tėvo balsas vėl skamba viešumoje, yra reikšmingas įvykis.“
iš olandų kalbos vertė Jolita Urnikytė
Alfredas Nobelis: jo pasaulis ir premija
Ingrid Carlberg
„Kas turi laiko skaityti biografijas? Kas gali būti toks naivus ar mielas, kad tuo domėtųsi? Klausiu savęs visiškai rimtai.“
Tai Alfredo Nobelio žodžiai, kuriuos aptinku jo archyve pilką ir niūrų 2017-ųjų trečiadienį. Perskaičiusi tūkstančius laiškų ir atkapsčiusi begalę dokumentų, sulaukiu tokio negailestingo pagrindinio herojaus kirčio. Šią mintį jis išsakė 1887-ųjų gegužę.
Jaučiu kylantį susierzinimą. „Mielas Alfredai Nobeli, – noriu ištarti. – Parodyk bent šiek tiek pagarbos. Knyga, kurią rašau, yra ne tik apie tave, dramatišką tavo gyvenimą ir plačią tavo giminę. Joje nė kiek ne mažiau rašoma ir apie laikmetį, kuriame gyvenai, ir viską, kuo žavėjaisi. Turiu galvoje telegrafą, elektros apšvietimą ir bakterijų atradimą, atomus ir magnetizmą, karus ir svajones apie taiką. Kalbu apie tave, sužadinusį mokslą, kurio keliamas iššūkis bažnyčiai tau taip patiko. Savaime suprantama, taip pat ir apie visas knygas, kurias rijai ir svajojai parašyti pats.
Argi be to būtų įmanoma suprasti tave ir tavo didžiąją premiją?
Mielas Alfredai Nobelį, suteik man galimybę!“
INGRID CARLBERG
Alfredas Nobelis. Jo pasaulis ir premija – kvapą gniaužianti istorija apie Alfredo Nobelio kelią nuo nepritekliaus paženklintos vaikystės Stokholme iki aršios dramos, kurią sukėlė turtingojo dinamito magnato testamentas.
Tai įtraukiantis pasakojimas apie XIX amžiaus Europą – sudėtingas politines situacijas, literatūros lobynus ir mokslo genijus.
Tai pasakojimas apie troškimą įveikti ribas.
Nepaprastai įdomus, subtilus ir tiesą atskleidžiantis kūrinys.
SIMONAS SEBAGAS MONTEFIORE‘AS, BRITŲ ISTORIKAS, BESTSELERIŲ AUTORIUS
